Kauno technologijų mokymo centro Transporto skyriaus mokiniai Joris ir Viktor, dalyvaudami Erasmus+ projekte, keturioms savaitėms išvyko atlikti praktikos į Suomiją. Stažuotė Omnia profesinėje mokykloje ir vietiniuose autoservisuose tapo ne tik vertinga mokymosi patirtimi, bet ir iššūkiu, kuris padėjo įgyti naujų įgūdžių bei pasitikėjimo savimi.
Nauja šalis, nauji iššūkiai
Kelionė į Suomiją nebuvo trumpa – vaikinai pasirinko keliauti žaliuoju transportu: iš Kauno automobiliu pasiekė Taliną, iš ten keltu persikėlė į Helsinkį, o galiausiai pasiekė Espoo miestą, kur gyveno ir dirbo. Jie įsikūrė minimalistiniuose Hiisi Homes apartamentuose pačiame Espoo centre. Iš čia jiems buvo patogu pasiekti viešąjį transportą, nueiti į prekybos centrus. Vaikinai greitai adaptavosi prie naujos aplinkos ir jau pirmąją dieną apžiūrėjo šiuolaikišką Omnia profesinę mokyklą, sužinojo apie joje dėstomas mokymo programas. Netruko nuvykti ir į būsimas darbo vietas automobilių remonto įmonėse „Dynawatt“ ir „Autotrio“.
„Buvo šiek tiek baisu pradėti dirbti servisuose, reikėjo daugiau drąsos imtis ne savo, o kliento automobilio remonto. Kalba kurį laiką taip pat buvo šioks toks barjeras, – pirmais įspūdžiais dalijosi Viktor. – Servise, kuriame atlikau praktiką, dirba daug rusakalbių darbuotojų, todėl pradžioje galėjau laisvai bendrauti rusiškai.“
Joris priduria, kad buityje anglų kalbos žinios problemų nekėlė, bet teko greitai perprasti profesinę terminiją. „Po dviejų savaičių jau galėjau beveik laisvai bendrauti angliškai“, – neslėpė džiaugsmo vaikinas.
Darbas servisuose: atsakomybė už klientų automobilius
Joris ir Viktor dirbo skirtinguose servisuose, tad ir jų patirtys šiek tiek skyrėsi. Joris pateko į jaukų, nedidelį servisą, kuriame įrengti keturi keltuvai. Su kitais darbuotojais, kaip pats sakė, jautėsi lyg su draugais. „Mano mentorius buvo labai jaunas, todėl lengvai radome bendrą kalbą. Kartais net pasilikdavome po darbo pasikrapštyti prie mašinų. Ir dabar vis dar su juo susirašome,“ – pasakojo Joris.
Tuo tarpu Viktoro servisas didesnis, labiau specializuotas, skirtas kėbulų remontui, be penkių skirtingo dydžio keltuvų įrengta didelė dažymo patalpa. Į akis vaikinui krito nepriekaištinga tvarka, tai, kad kiekviena darbo vieta skirta konkrečiai funkcijai.
„Dirbdamas dažniausiai keičiau tepalus, stabdžių trinkeles, stabdžių skysčius, teko atlikti ir sudėtingesnių užduočių, pavyzdžiui, sankabos ar variklio diržo keitimą. Pasitaikė progų pridėti rankas ir prie elektromobilių remonto. Vienąkart padėjau paruošti dažyti „Teslą“, kitąkart – keisti priekinį stiklą, – darbus vardijo Viktor. – Buvo nedrąsu, nes automobiliai prabangūs.“ Vaikinas užsiminė, kad jo darbus stebėjęs mentorius buvo patenkintas jo požiūriu į darbą ir atsakingumą, kad vaikinas, nežinodamas, kaip ką nors reikia atlikti, pirmiau tiksliai išsiaiškindavo ir tik po to imdavosi darbo.
Joris savo servise susidūrė su itin įvairiais darbais. Paklaustas, ką konkrečiai darė, juokdamasis atsakė: „Ko aš nedariau!“. Daugiausia keitė tepalus, filtrus, amortizatorius, variklių diržus, tvarkė važiuokles, sužinojo, kaip atliekama elektromobilių baterijų diagnostika. „Per savaitę į servisą atveždavo bent 3–4 „Teslas“, dažniausiai klientai norėdavo jas patikrinti prieš parduodami, išmatuoti baterijų įtampą. Man buvo labai įdomu stebėti šį procesą,“ – dalijasi jis.
