Giedra Sadauskienė: „Mes visi šiek tiek esame socialiniai darbuotojai“

Rugsėjo 27-oji Lietuvoje skirta socialiniams darbuotojams pagerbti. Paprastai mažai matomų šios srities specialistų pagalbos prireikia tada, kai susiduriame su gyvenimiška problema, kurios vieniems išspręsti nepavyksta. Tokios pagalbos ar tiesiog patarimo, padrąsinančio žodžio adaptuojantis aplinkoje reikia ir mūsų mokymo centro mokiniams.

Socialinio darbuotojo darbo ribos labai plačios: kartais apimančios paprastus buitinius aspektus, o kartais reikalaujančios didelės kantrybės keliaujant kartu su asmeniu per įvairias problemas bei padedant surasti pačius geriausius jų sprendimo būdus. Socialinio darbuotojo pagalbos mokiniams gali prireikti sprendžiant važiavimo išlaidų kompensavimo, bendrabučio apmokėjimo, pašalpos gavimo klausimus, kartais net gali tekti paraginti dėl sveikatos kreiptis į gydytoją. Mokiniams iš socialiai pažeidžiamos aplinkos visada padedama sutvarkyti reikiamus dokumentus įvairiuose įstaigose. Regis, tokie klausimai ir problemos paprasti, žemiški, bet svarbūs. Laiku tuo pasirūpinę mokiniai tvirčiau atsistoja ant kojų, pasijunta saugesni, labiau pasitikintys.

Bene dažniausiai tokios pagalbos prireikia Socialinių paslaugų skyriaus mokiniams. Iš 295 auklėtinių didžioji dalis turi specialiųjų poreikių, todėl, pasak skyriaus vedėjos Giedros Sadauskienė, su kiekvienu tenka atrasti individualų ryšį. „Kiekvienas mūsų profesijos mokytojas širdyje  yra šiek tiek ir socialinis darbuotojas“, – sako ji.

Šiems mokiniams dažniausiai reikia padėti susiorientuoti aplinkoje, palydėti į socialines institucijas, motyvuoti mokytis, išdrįsti žengti į verslo pasaulį  ir suprasti, kad mokydamiesi tiesia savo karjeros kelią. „Mokytojai jiems padeda suprasti, kad nerūpestingas vaikystės metas jau baigėsi, kad jiems tarsi šiltnamio augalams jau reikia prisitaikyti prie lauko sąlygų“, – pasakoja skyriaus vedėja, pabrėždama, kad mokytojų ir tėvų ar globėjų misija yra paremti jauną žmogų.

Socialinių paslaugų skyriaus auklėtiniai yra iš skirtingos socialinės aplinkos. Nemažai jų atvyksta iš globos įstaigų, socialiai pažeidžiamos aplinkos, todėl mokytojams kartais tenka juos pamokyti ar priminti, kad ir mokykloje reikia laikytis pačių paprasčiausių higienos įpročių: nusiprausti, dėvėti tvarkingus tiek kasdienius, tiek darbo drabužius, susitvarkyti darbo vietą ir pan. „Žinoma, svarbu, kad patys mokytojai rodytų gerą asmeninį pavyzdį. Kaip pavyzdį vis primenu, kad jeigu virėjo kvalifikaciją norinčius įgyti mokinius ruošiantis profesijos mokytojas virtuvėje dirba dėvėdamas kepuraitę, tai ir auklėtiniai nepamirš jų užsidėti“, – apie paprastas, bet gyvenime svarbias taisykles pasakoja G. Sadauskienė.

Ji pastebi, kad neretai kliūtimi mokiniams įsilieti į socialinę aplinką tampa gana prastas finansinis raštingumas. Jiems ne visada pavyksta teisingai paskirstyti savo biudžetą, tad profesijos mokytojai stengiasi to pamokyti, duodami pavyzdžius praktinio mokymo pamokose. 

„Visų pirma, jie mokosi taupyti medžiagas, su kuriomis dirba. Pavyzdžiui, neskubėti į atliekas išmesti likusių maisto produktų, teisingai atsimatuoti sienos apmušalą,  kad neliktų sugadintų ar nepanaudojamų atraižų. Tad ir apie finansus kalbėdami, mokome neskubėti išleisti pinigų pačiam brangiausiam, bet ne visada reikalingiausiam daiktui, kritiškai pamąstyti, įvertinti svarbiausius poreikius ir tik po to priimti sprendimą, turimą sumą paskirstyti būtiniausioms reikmėms. Tokiu būdu mokytojai perduoda ne tik profesines žinias, bet ir orientuoja socialiai“, – teigia skyriaus vadovė.

Pasisukus pokalbiui apie darbo rinką, ji pripažino, kad įsidarbinti specialiųjų poreikių turintiems asmenims vis dar sunkiau. Darbo rinkoje labiausia geidžiami universalūs, spartų darbo ritmą išlaikantys darbuotojai. Deja, šiomis savybėmis šie jaunuoliai negali pasigirti. Mokykloje jie įgyja pasirinktos profesijos dažniausiai padėjėjo kvalifikaciją ir gali dirbti prižiūrint specialistui. 

Specialiųjų poreikių turintiems jaunuoliams tenka labai konkrečiai ir tiksliai formuluoti užduotis, aiškiau išdėstyti instrukcijas, jas pakartoti ir vis patikrinti, kaip sekasi atlikti darbą. Bet jų išskirtinis bruožas, pasak G. Sadauskienės, yra kruopštumas, nuoširdus atsidavimas darbui: „Jie labai stengiasi kuo geriau atlikti paskirtą užduotį, dažnai jų motyvacija yra kur kas stipresnė nei kitų ir gali tapti nepakeičiamais darbuotojais.“

Suprantama, daugelis darbdavių atsargiai vertina galimybę išbandyti specialiųjų poreikių turintį darbuotoją, bet yra ir sėkmės istorijų, kai įmonių vadovai po kurio laiko patys siūlosi įdarbinti reikiamos profesijos absolventą. 

Pasak Socialinių paslaugų skyriaus vedėjos, ieškoti darbo mokiniams padeda ir mokytojai, supažindina su būsimu darbdaviu arba padrąsina į paieškas leistis savarankiškai, pataria, kaip tai daryti. „Socialinis darbuotojas savo darbą atlieka kryptingai, padeda žmogui rasti geriausią problemų sprendimo strategiją. Bet gyvenime mes visi esame šiek tiek socialiniai darbuotojai, padedantys atrasti kelią ir spręsti kylančias problemas, paguodžiantys liūdintįjį, pasidžiaugiantys pasiekimais, ištiesiantys pagalbos ranką – tėvai vaikams, mokytojai mokiniams, mentoriai ugdytiniams…“, – trumpai prasmingą misiją apibendrina G. Sadauskienė.

Kautech keletą metų aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis socialines paslaugas šalyje teikiančiomis įstaigomis – socialiniais globos namais, savarankiško gyvenimo namais, sveikatos priežiūros įstaigomis, dirbtuvėmis, asociacijomis. „Minint Lietuvos socialinių darbuotojų dieną, norisi padėkoti už nuostabų Socialinio darbuotojo pavyzdį, kurį stebėdamas matai mylinčią širdį, atjautą, besąlygišką pagalbą, vedimą keliu ir Žmogaus įtrauktį į visavertį visuomenės gyvenimą, – dėkoja socialiniams parneriams G. Sadauskienė. – Stebint šiuos darbuotojus ir pačiam norisi šiek tiek būti socialiniu darbuotoju.“