Mažiau darbų – daugiau grožio. Kaip sukurti žiemos gėlyną?

Atėjęs ruduo sodininkams dažnai reiškia viena – metas į rankas imti sekatorių. Norisi nukirpti nužydėjusius augalus, iki galo sutvarkyti gėlyną. Tačiau dekoratyvinio apželdinimo specialistė Gitana Jančarienė sako, kad prieš imant sekatorių verta keliskart pagalvoti. Kai kuriuos augalus geriau palikti iki pavasario – jie ir šaltuoju metų laiku gali būti dekoratyvūs.

Kada iš tiesų reikėtų pradėti ruošti gėlyną žiemai? Kuo ypatingas rudens metas rožėms, hortenzijoms ir dekoratyvinėms smilgoms? Kada darydami mažiau, sukuriame daugiau?

Apie tai – pokalbis su Kauno technologijų mokymo centro (Kautech) Vilkijos skyriaus dekoratyvinio apželdinimo darbuotojo profesijos mokytoja Gitana Jančariene.

Kada verta pradėti ruošti gėlynus žiemai?

Augalai nesivadovauja mūsų kalendoriumi, jie paklūsta gamtos ritmui. Todėl rudenį nereikėtų skubėti šalinti antžeminės augalų dalies. Kol lapai dar žaliuoja, vyksta maisto medžiagų kaupimo žiemai procesas. Augalas savo ritmu ruošiasi šaltajam sezonui: trumpėjančios dienos ir vėstančios naktys jam tampa signalu, kad artėja žiema, todėl maistinės medžiagos iš lapų keliauja į šaknyną. 

Žinoma, pažeistus, nudžiūvusius, nedekoratyvius lapus galima pašalinti. Tačiau gražiai gelstantys ar raustantys augalai gali iki vėlyvo rudens puošti gėlyną ir suteikti jam rudeniško žavesio.

Be to, ruduo yra idealus metas pradėti ruoštis ateinančiam šiltajam sezonui. Su mokiniais jau dabar analizuojame esamą sklypo teritoriją, vertiname augimo sąlygas ir skirstome erdves į funkcines zonas. Vėliau svarstysime idėjas – ieškosime, kokie gėlynai ar stiliai kiekvienam artimesni širdžiai. Taip žiemą neskubėdami išgryninsime idėjas, parinksime tinkamiausius augalus, pasiruošime gėlyno ir sklypo planą. Pavasarį beliks tik viską įgyvendinti!

Jei žmogus turi vos vieną kitą valandą savaitgalį gėlynui sutvarkyti – kokius tris darbus patartumėte atlikti pirmiausia?

Pirmiausiai patarčiau išravėti piktžoles, papurenti žemę. Antras darbas – pašalinti nedekoratyvius ar ant žemės nugulusius lapus. Jeigu žiedynai linksta, gula ant žemės ir kuria netvarkingo gėlyno vaizdą, juos taip pat pašaliname. Trečias darbas – gėlyno kraštai. Jeigu nėra bortelių, verta atnaujinti ribą tarp gėlyno ir vejos, suteikiant jai aiškią, gražią liniją. Žiemą ne visada žemę padengia sniegas, todėl norint gražaus vaizdo, svarbios net ir tokios detalės.

Nereikėtų pamiršti ir vejos – nupjauta ji suteikia tvarkos visai aplinkai ir išryškina gėlynų kontūrus. Prieš žiemą vejos nereikėtų palikti per aukštos, nes po sniegu sugulusi žolė didina iššutimo riziką.

Daugelis sodininkų rudenį gėlyną nori „sutvarkyti iki galo“ – viską nukirpti, išvalyti. Ar toks gėlynas iš tiesų yra geriausiai paruoštas žiemai?

Tikrai ne. Aš nesilaikau nuomonės, kad tvarkingas gėlynas žiemą turi atrodyti tarsi plynas laukas. Kaip vasarą džiaugiamės dekoratyviais augalais, taip ir rudenį galime pasirūpinti, kad gėlynas būtų gražus žiemą.

Gražų peizažą suformuos vertikalę išlaikantys augalų stiebai, dekoratyvūs žiedynai, lapai, sėkladėžės. 

Savo mokiniams visada sakau: palikite žiemai tuos augalus, kurių stiebai išlieka statūs, o žiedynai, lapai ar sėkladėžės – dekoratyvūs.“ Taip sukursite tikrą žiemos gėlyną, o kiemo vaizdas netaps nuobodus, nevirs lygia plokštuma.

Net ir žiemą gėlynas gali būti dinamiškas, banguojantis, šnarantis. Jame matyti įvairių atspalvių – nuo tamsių, beveik juodų iki pilkų, rusvų ir rudų. Ryškių vasariškų spalvų žiemą, žinoma, mažiau, tačiau subtilūs žiemiškų atspalvių niuansai sukuria nuostabų, magišką peizažą. Be to, tokiame gėlyne netrūksta gyvybės. Jį aplanko sėklų ir uogų ieškantys paukščiai.

Rožės – vienas populiariausių ir daug diskusijų keliančių sodo augalų. Vis tik kokia pagrindinė taisyklė, kurios rudenį turėtų paisyti kiekvienas rožių augintojas?

Rožėmis rūpintis reikia, bet svarbu nepersistengti. Pagrindinė taisyklė – žinoti auginamos veislės atsparumą šalčiui ir neskubėti dengti. Vienos žiemos šiltos ir besniegės, kitos šaltesnės. Vadovautis reikėtų oro sąlygomis ir prognozėmis. Kol laikosi šilti orai ar pasitaiko tik trumpalaikių nedidelių šalnų, rožių dengti nereikia, tačiau dengimo medžiagas verta pasiruošti iš anksto.

Jautresnių rožių krūmo pagrindą ir skiepijimo vietą prieš žiemą verta apsaugoti purių, gerai vandenį praleidžiančių žemių kauburėliu. Nusistovėjus šalčiams, prireikus papildomai dengiama eglišakėmis ar orui pralaidžia žiemine agrotekstile. Sandariai apvynioti polietileno plėvele nerekomenduoju – po ja gali kauptis drėgmė, o saulėtomis dienomis augalas gali perkaisti.

Šalčiui atsparios rožių veislės – pavyzdžiui, daugelis raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) hibridų bei tam tikros parko rožės, tokios kaip ‘Hansaland’, ‘Pink Grootendorst’ ar ‘Therese Bugnet’ – dažnai kuo puikiausiai žiemoja be jokios papildomos dangos. Tačiau vien bendras pavadinimas „parko rožė“ dar nereiškia, kad augalo nereikės saugoti, nes viskas priklauso nuo konkrečios veislės kilmės.

Jautresnių vijoklinių rožių ūglius galima atsargiai nuimti nuo atramų ir palaipsniui prilenkti, kol jie dar lankstūs, o uždengti vėliau, nusistovėjus šalčiams. Visų krūminių rožių prilenkti nereikia. Svarbu, kad žiemojimo vietoje nesikauptų vanduo, o danga būtų vėdinama.

Miskantai ir kiti dekoratyviniai smilginiai augalai tapo tikromis gėlynų žvaigždėmis. Bet rudenį vis kyla diskusijos – imtis sekatoriaus ar ne?

Tikrai geriau rudenį neskubėti. Miskantai (Miscanthus) dažnai išlieka dekoratyvūs visą žiemą – stambios jų šluotelės ir lapai gėlynui sukuria aukščio bei struktūros, todėl sekatorių reikėtų pasiimti tik pavasarį, prieš atželiant naujiems ūgliams. Taip pat gražiai žiemą atrodo smailiažiedis lendrūnas (Calamagrostis × acutiflora) ‘Karl Foerster’, kurio statūs stiebai ir žiedynai itin ilgai išlaiko savo formą.

Žinoma, ne visi smilginiai augalai dekoratyvūs išlieka visą žiemą. Pavyzdžiui, šalnų pakąstos kai kurios soruolės nuruduoja, pasišiaušia, susivelia. Tokius augalus rekomenduočiau nukirpti.

Hortenzijos – dar vienas augalas, dėl kurio sodininkai dažnai ginčijasi. Kokios klaidos, Jūsų akimis, pasitaiko rudenį?

Viena dažniausių klaidų – genėti hortenzijas nežinant jų rūšies. Šluotelinės ir šviesiosios hortenzijos žiedynus formuoja ant tais pačiais metais išaugusių ūglių, todėl pagrindinį genėjimą geriausia palikti pavasariui. Tuomet, atsižvelgdami į veislę ir norimą krūmo formą, galime reguliuoti jo aukštį.

Didžialapės ir ąžuolalapės hortenzijos žiedinius pumpurus kitų metų žydėjimui paprastai suformuoja dar iš rudens. Todėl tuo metu trumpindami jų šakas galime nukirpti ir šiuos pumpurus – taigi, kitą vasarą žiedų bus mažiau arba jų visai nesulauksime.

Pastebėjau, kad žiedynus sodininkai rečiau skuba šalinti, nes įsitikino, kad jie dekoratyvūs ir žiemą. Verta nukirpti tik ant žemės nusvirusius žiedynus ant silpnų šakelių, nes susikaupęs storesnis sniego sluoksnis  su savo svoriu  gali negražiai išlaužti visą šakelę. 

Hortenzijų žiedynai pritaikomi ir praktikoje. Su mokiniais kasmet tiek šviežiai skintus, tiek sudžiovintus naudojame floristikos pamokose kuriamoms kompozicijoms.

O kaip elgtis su levandomis, šalavijais ir kitais populiariais daugiamečiais? Kuriuos verta nukirpti, o kuriuos palikti?

Jeigu levandų (Lavandula angustifolia) ir šalavijų (Salvia ) kereliai neperaugę, jie gražūs ir žiemą. Natūralią gamtą mėgstantis sodininkas tokius augalus gėlyne tikrai palieka.

Taip pat gražūs šilokai (Sedum) ir juozažolės (Hyssopus officinalis). Pastarosios – tai tarsi trys augalai viename: ir prieskonis, ir vaistažolė, ir gėlė. Praėjusi žiema jas išbandė: gausiai apsnigtos juozažolės puikiai išsilaikė, liko vertikalios. Kai sniegas nutirpo, net nebuvo matyti, kad buvo užsnigtos – nei nulūžo, nei nulinko.

Todėl bendra taisyklė labai paprasta: jeigu augalas rudenį atrodo dekoratyviai, nėra peraugęs, palikime jį šaltajam sezonui. Taip sukursime nuostabų žiemišką sodybos peizažą.

Suprantama, daugiamečiai augalai, tokie kaip levandos, per kelerius metus perauga, išretėja, išsikerojusios šakelės sumedėja. Kad kereliai išliktų kompaktiški, juos reikia reguliariai genėti – geriausiai po žydėjimo, vasaros pabaigoje, pakerpant žiedus su žalio prieaugio dalimi.  Nerekomenduoju nukirpti iki belapės sumedėjusios dalies, nes pavasarį  iš jos sunkiai atželia. Labai senus, stipriai sumedėjusius ir išretėjusius kerus paprasčiau pakeisti jaunais.

Kaip dažnai reikėtų atnaujinti gėlyną?

Nėra tokio gėlyno, kurį suformuoji ir pamiršti – augalams reikia nuolatinės priežiūros. Gražiausias jis paprastai būna trečiaisiais–ketvirtaisiais metais. Pasodinti augalai nedideli, tarp jų nemažai tarpų, bet per kelerius metus jie išauga, uždengia tuščias vietas ir atskleidžia savo grožį. 

Vėliau želdiniai pradeda peraugti. Maždaug šeštaisiais metais jau gali tekti juos atnaujinti – iškasti ir padalyti kerelius, kai kuriuos augalus pakeisti naujais.

Kokį mitą apie gėlynų ruošimą žiemai norėtumėte paneigti?

Prieš imant sekatorių verta keliskart pagalvoti, ar tikrai augalą reikia nukirpti. Kai kurie jų man patys gražiausi būtent rudenį ir žiemą: šilokai, rykštėtosios soros (Panicum virgatum), sibiriniai vilkdalgiai, miskantai, hortenzijos, juozažolės, ežiuolės (Echinacea), liatriai (Liatris). 

Nenukirpti augalai padovanoja tikrą žiemos gėlę – pasipuošia šerkšnu, sniego kepurėlėmis ar pakibusiais lietaus bei rūko lašeliais. Gėlynai ir šaltuoju metų laiku sukuria nuostabų, nuolat besikeičiantį peizažą: sausuoju paros metu rudenį jie džiugina švelniomis rudeniškomis spalvomis ir atspalviais, lietingu oru tampa tamsesni ir sužiba lietaus lašais, o žiemą stebina vaizdais su šerkšnu ar saulėje blizgančiais ledo apkaustais. Toks želdynas net ir žiemą kviečia išeiti į lauką pasigėrėti gamtos grožiu.

Kartais pati gamta pasiūlo praktišką sprendimą. Pavyzdžiui, jei gėlynas pasodintas pamiškėje, netoli krūmynų ar medyno, galima apgalvotai išnaudoti pačios gamtos teikiamus privalumus. Pučiant vėjui, lapai nuo medžių ir krūmų patys sukrenta tiesiai į želdyną. Vadinasi, rudenį jų nereikia grėbti – jie atlieka natūralaus mulčio funkciją. Grėbimo darbų lieka minimaliai: kas nukrenta ant vejos, galima tiesiog sugrėbti ir grąžinti atgal į gėlyną.

Pavasarį tokį gėlyną (pavyzdžiui, sibirinių vilkdalgių ir rykštėtųjų sorų plotą) pakanka tiesiog nupjauti, o lapus ir augalų liekanas galima palikti. Taip gėlynas dar kartą natūraliai užsimulčiuoja, o pavasarį pradėjus dygti augalams, vietos piktžolėms beveik nebelieka.

Rudeniniais lapais galima ne tik mulčiuoti, bet ir pagražinti aplinką. Prie mokymo centro esančiame parke iš sugriebtų lapų suformuojame linijas, sudarančias iš anksto suplanuotą ornamentą, ir paliekame. Net pasnigus galima matyti dekoratyvų raštą.

Parduotuvėse šiuo metu karaliauja tulpių, narcizų, krokų svogūnėliai. Ar dar yra laiko juos sodinti?

Narcizams ir krokams pasodinti turime nedaug laiko. Pasodinti svogūnai turi suspėti išleisti šakneles ir įsitvirtinti. Prie mokymo centro su mokiniais sodinome narcizų pievą, po to ją mulčiavome durpėmis. Rugsėjį juos sodinti pats laikas, o spalį jau reikėtų sekti savaitės orų prognozes

Užtat su tulpėmis skubėti nereikia. Geriau palaukti vėsesnių orų, kad svogūnėliai neišleistų lapelių. Geriausia jas sodinti tada, kai dieną laikosi 5–10 °C šilumos.

Kokių dekoratyvinių augalų, išskyrus svogūninius, dar šį rudenį galime spėti pasodinti?

Jeigu labai norisi, dar galima sodinti viendienes, melsves, astilbes, snapučius. Tačiau verta nepamiršti, kad ir jų šaknims prireiks laiko įsitvirtinti. 

Šiuo metu rekomenduočiau rinktis augalus vazonėliuose. Jų šaknynas jau būna susiformavęs ir įsitvirtinęs, todėl augalui lengviau pasiruošti žiemai. Sodinant reikėtų atsargiai atlaisvinti šaknis, nes vazonėlyje jos dažnai būna susispaudusios ir įgavusios sukimosi kryptį. Vėliau dėl to augalas gali sunkiau augti.

Apibendrinant Jūsų mintis, galima teigti, kad rudenį gėlyne svarbiausia ne tai, kiek spėsime padaryti, o ką nuspręsime palikti?

Taip. Kartais gražiam gėlynui reikia ne daugiau darbo, o daugiau pastabumo. Jis neturi būti nepriekaištingai sutvarkytas, kad būtų gražus. Kai kuriuos augalus verta palikti šalnoms, sniegui, šerkšnui ir vėjui. Tuomet žiemą turėsime ne tuščią, nukirptą plotą, o gyvą, besikeičiantį peizažą. Sekatorių visada spėsime pasiimti pavasarį.

 

Kauno technologijų mokymo centro ir asmeninio archyvo nuotr.