Istorijos mokytojas ir pavaduotojas ugdymui Tomas Paulius: „Žūtbūt norėjau tapti mokytoju“

Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai, norisi pažvelgti ne tik į mokytojo profesiją, bet ir atsigręžti į mokytojo kelią pasirinkusį žmogų, giliau suprasti, kas jį atveda į klasę, kas įkvepia joje pasilikti ir kas po daugelio metų vis dar skatina eiti pirmyn? Tomą Paulių Kauno technologijų mokymo centro (Kautech) bendruomenė pažįsta kaip direktoriaus pavaduotoją ugdymui ir istorijos mokytoją, bet nedaugelis žino, kaip augo ir skleidėsi jaunasis pedagogas. Šį rugsėjį jis pradėjo penkioliktus mokytojavimo metus. Galbūt šiais laikais jau nemadinga, bet visi šie metai atiduoti tam pačiam mokymo centrui. 

Jauno specialisto veiklą pernai įvertino Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, skirdami „Darbo žvaigždės“ medalį. Įteikta VšĮ „Mokausi Lietuvoje“ padėka už bendradarbiavimą ir pagalbą sukurti bei įdiegti priėmimo į profesinį mokymą sistemą Mokausi.lt. Ilgalaikė ir prasminga T. Pauliaus veikla ugdymo srityje pernai įvertinta Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos padėkos raštu už reikšmingus pedagoginės ir vadybinės veiklos rezultatus. Švietimo bendruomenei T. Paulius žinomas ir kaip istorijos, tautiškumo puoselėtojas, akademinių veiklų senjorams iniciatorius. 

Vis dėlto mokytojo istorija ir geriausiai atsiskleidžia pačiam T. Pauliui pasakojant apie save. Vos prasidėjus pokalbiui jis prisimena vaikystę: kaip ir daugelis berniukų, tada jis piešė policininkus, tačiau svajojo tapti mokytoju. Kodėl?

Norėdavau, kad manęs visi klausytų

Ką pasirinkote pirmiau – istoriją ar pedagogiką?

Jau pradinėje mokykloje žinojau, kad noriu būti mokytoju, nors tokia mintis užgimė dar anksčiau. Pas mano seserį namų mokymui ateidavo mokytoja. Man buvo įdomu stebėti, kaip ją moko skaityti ir rašyti. Mokytojai išėjus, imdavausi jos vaidmens ir, imituodamas jos elgseną, mokydavau sesę. O pirmoje klasėje paaiškėjo, kad jau moku ir skaityti, ir rašyti. 

Vaikystėje norėdavau, kad manęs visi klausytų. Augau penkių vaikų šeimoje, visada broliams ir sesėms ką nors aiškinau, mokiau, į mūsų žaidimus įtraukdavau ir mokyklą. Žinoma, tai konservatyvus požiūris į mokytojo profesiją, bet man patiko tai, kad visi klausosi mokytojo. Tai turbūt ir buvo didysis pavyzdys. 

Didelis virsmas įvyko paauglystėje. Gyvenimas mūsų šeimos nelepino, ūkiniai darbai reikalavo laiko, tad mokslus teko šiek tiek stumtelti į šalį. Bet žinojau, kad jeigu mokslai nesiseks, mokytoju netapsiu. Taip pat supratau, kad norint būti mokytoju, reikia pasirinkti dėstomą dalyką. Tuo metu sekėsi tik lietuvių kalba ir dailė. Istoriją mokiausi labai prastai ir jos nemėgau, bet labai patiko istorijos mokytoja Regina Kelpšienė – be galo gera mokytoja. Man ji ir šiandien pavyzdys. Jos pedagoginę veiklą galėčiau apibūdinti tik žodžiu „magija“. Griežtumas, disciplina, bet tuo pačiu šiluma ir gėris viename. Tačiau vis tiek istorijos nesimokiau… 

Baigęs 10 klasę, ją prakeikiau: teksto labai daug, datų labai daug, faktų labai daug – nieko neatsimenu. Tuo metu reikėjo rinktis humanitarinius arba tiksliuosius mokslus. Su pastaraisiais man nebuvo pakeliui, tad rinkausi humanitarinius. O istorijos reikėjo, nes žinojau, kad eisiu socialinių mokslų kryptimi. 

11 klasėje pasirinkau istoriją išplėstiniu kursu. Mokytoja, aišku, išsigando. Bet įvyko esminis lūžis. Prisimenu, pirma tema buvo apie Jogailos privilegijas ir aš gavau dvejetą. Supratau, kad taip niekur nenueisiu, tad sėdau prie rašomojo stalo, atsiverčiau istorijos vadovėlį, iškaliau kitos dienos temą ir gavau devynetą. Mokytojai kilo įtarimas. Kitą pamoką ji mane pasodino į pirmą suolą. Rašėme apie Baro ir Radomo konfederacijas – temos tikrai sunkios, bet gavau dešimtuką. Mokytoja prisipažino, kad net apsiverkusi, nes per daugiau nei 30 mokytojavimo metų nebuvo mačiusi tokio pokyčio. 

Kai vėliau mokytoja mūsų klausė, kuo norime būti, prisipažinau, kad mokytoju. Ji sustingo, nuleido rankas ir paklausė: „Bet ne istorijos?“ Atsakiau – istorijos. Po pamokos ji pakvietė pasikalbėti. Tai buvo 2007-ieji: didelė ekonominė krizė, mokytojų atlyginimai stipriai „apkarpyti“. Mokytoja perspėjo, kad būdamas mokytoju sunkiai pragyvensiu, bet atsakiau: „Jeigu būtų labai blogai, Jūs nedirbtumėte.“ Nuo tada visada jaučiau tik jos palaikymą. Šilalės rajono istorijos olimpiadoje esu užėmęs II vietą – tai buvo didelis pasiekimas mums su mokytoja.

Bet juk istorija yra įdomus mokslas…

Studijų metu supratau, kad visai netiesa, jog nemėgau istorijos. Mėgau ją visada. Man patikdavo, kai žmonės pasakodavo, kas vyko praeityje, iki šiol renku senienas, pašto ženklus, senas monetas, banknotus. Tik nemėgau jos mokytis. Kol kali, tol žinai tik faktus, bet kai apčiuopi sąsajas, atsiranda kritinis mąstymas, pradedi kitaip istoriją suvokti.

Daugelis atsakydavo – ne

Atvykote į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą (VPU) aiškiai žinodamas, kuo norite būti, tačiau netrukus paaiškėjo, kad pasirinkta studijų programa pedagogo kvalifikacijos nesuteikia. Kaip pasijutote?

Nuoširdžiai įsivaizdavau, kad VPU mokomi mokytojai, kad ten ir aš tapsiu mokytoju. Priėmimo sistemoje kaip prioritetinį buvau pažymėjęs Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), bet meldžiausi, kad ten neįstočiau. Ir man pasisekė – patekau į VPU. Nors gyvenimas taip rutuliojosi, kad galiausiai peržengiau ir VDU slenkstį. 

Baigęs Šilalės Dariaus ir Girėno gimnaziją pradėjau studijuoti taikomosios istorijos programą. Netrukau išsiaiškinti, kad ji nesuteikia pedagogo kvalifikacijos, nors buvo vykdoma pedagogus ruošiančiame universitete. Laimei, buvo galimybė mokant už mokslą papildomai įgyti pedagogo kvalifikaciją – tai ir padariau. Dar nebaigęs bakalauro studijų, jau turėjau pedagogo kvalifikaciją.

Vis tik išsvajotame universitete pradžioje pasijutau keistai. Sutiktų studentų klausdavau, ar nori būti mokytoju, bet daugelis atsakydavo – ne. Tik saujelė smagių žmonių sakė, kad nori mokytojauti. Taigi, kartu baigėme studijas, įsidarbinome mokyklose ir iki šiol bendraujame, gyvename tomis pačiomis problemomis. 

Esu ne kartą atsiprašęs mokinių

Mokytojams svarbu jausti, kada pamoka pavyko, suprasti, kodėl kažkas nepasisekė. Kokia, Jūsų nuomone, pamoka yra gera? Kas išduoda, kad Jums pamoka pavyko?

Dažnai iš ketvirto aukšto į pirmą leidžiuosi šypsodamasis ir bendradarbiai sako: „Na ir vėl gerą pamoką turėjai, ar ne.“ Ir tikrai jaučiu, kad pasisekė. Kartais galiu daug ruoštis, pririnkti įdomios medžiagos, bet pamoka tiesiog neina. Gera pamoka yra tada, kai klasėje geras emocinis ryšys. Esmė yra kontaktas. 

Pasitaiko, kai nepavyksta pagauti to gero ryšio. Tada reikia viską keisti. Iš tiesų, yra vos 5 sekundės nuspręsti, kokia bus pamoka, tad kartais geriau puikiai paruoštą pamoką atidėti kitai dienai, o vietoje jos ištraukiu planą „B“. 

Ne universitetas mane išmokė vesti pamoką, ne pedagoginės knygos ar didaktiniai raštai. Dirbu taip pat, kaip mano istorijos mokytoja R. Kelpšienė. Leidžiu mokiniams patiems kurti užduotis. Jie sugalvoja trijų klausimų testą ir pasirenka, kuriam draugui duoti atsakyti. Kol mokinys suformuluoja klausimus, kol randa atsakymus, įsitraukia į veiksmą ir tiek daug išmoksta. Mokiniai tarsi žaidžia, o man belieka juos stebėti.

Mėgstu žaidybines situacijas. Pavyzdžiui, užduočiai prie žemėlapio pasikviečiu mokinį ir sakau, dabar įsivaizduok, kad tave filmuoja televizija ir visi žiūri TV laidą. Vaikams patinka toks žaismingumas, įdomu stebėti, kaip skirtingai jie įsijaučia į vaidmenį. Net septyniolikmečius toks žaidimas užkabina. 

Koks esate pamokose?

Yra tekę girdėti, kad mokiniai pavadina mane mokytoju, kuris dažnai juokiasi, laido juokelius. Taip, aš mėgstu į viską pažiūrėti linksmai. Nesėkmę, nelaimę, konfliktą pamokoje bandau nuleisti juokais. Grįžus į pavaduotojo kabinetą tenka būti kitokiam, nors bendraudamas su kolegomis stengiuosi vengti negatyvo.

Kaip manote, ar mokiniams patinkate?

Tai svarbu. Aš labai noriu, kad jiems patikčiau. Blogai jaučiuosi, kai matau, jog mokiniui netinku, kad netinka mano mokymo būdas ar pasakytas žodis, mano poelgis. Kai tai pajuntu, ilgai reflektuoju, ką ne taip padariau, ką galėčiau padaryti kitaip. Esu ne kartą atsiprašęs mokinių – blogai jaučiuosi, žinodamas, kad keliu neigiamas emocijas. Tada ieškome kompromisų, bendrų susitarimų. Bet, žinoma, manęs reikia klausyti – ne todėl, kad privalo, bet todėl, kad esu mokytojas ir vedu mokinius.  

Atsiprašote… Kaip reaguoja mokiniai? 

Pasimeta. Šiemet klausiau, kaip jie jaučiasi mūsų mokymo centre. Sakė, kad kitaip nei gimnazijoje, kurioje mokėsi anksčiau. Dažnas užsiminė apie griežtumą, pakeltą toną. Čia kitokia atmosfera, mokiniai vertina, kad mokytojas jų pasiteirauja apie savijautą. Sako, tokio klausimo nebuvo girdėję. 

Svarbu kompromisas ir pagarba. Mano istorijos mokytojos pamokose visada būdavo geras emocinis klimatas, jausdavomės gerai. Ir savo mokiniams sakau, kad geras rezultatas bus tik tada, kai pamokoje gerai jausis. Dar primenu, kad sutartos taisyklės galioja tik mūsų pamokose. 

Pas mane galima atsigerti ir valgyti. Kodėl taip darau? Jeigu mokinys turės maisto šalia, manęs negirdės, visą pamoką galvos apie tą gabalėlį. Todėl leidžiu suvalgyti ir toliau dalyvauti pamokoje. Bet atsinešti maisto kaip į kino teatrą galima tik tada, kai iš anksto susitariame dėl tokios pamokos. Būna pamokų, kai pats padalinu saldainių, ypač prieš kontrolinį, kad smegenys geriau veiktų. 

Traškučių atsineša?

Taip. Bet yra viena sąlyga – jeigu praplėšei pakelį, turi pavaišinti visus, net ir mokytoją! Bet tai reti atvejai. Kai tokias taisykles taikai, mokiniai jomis nepiktnaudžiauja.

Turite pravardę?

Esu turėjęs, kai tik pradėjau dirbti mokytoju. Buvau 23-ejų ir labai plonas, todėl praminė Smilga. Esu girdėjęs sakant: „Pralėkė Smilga“. Daugiau pravardžių nėra tekę nugirsti. 

Jas paprastai suformuoja ilgalaikis bendravimas. Į mūsų mokymo centrą mokiniai ateina iš skirtingų mokyklų ir nespėja taip susibendrauti, kad sugalvotų mokytojams ilgalaikę pravardę. Profesinėje mokykloje, matyt, per mažai laiko. 

Tuo metu nieko daugiau nereikėjo

Dabar juntamas savotiškas mokytojų „deficitas“. Jie renkasi, kur geresnės, modernesnės darbo sąlygos, didesnis atlyginimas. Bet prieš keliolika metų buvo kitokia situacija.

Maniau, kad iškart po studijų dirbsiu mokytoju. Bet tuo metu Vilniuje į vieną istorijos mokytojo vietą pretendavo 40 kandidatų. Teko imtis vadybininko darbo – telefonu pardavinėti interneto ir televizijos paslaugas Kauno gyventojams. Padėdavau ragelį ir galvodavau, kaip noriu būti mokytoju… Draugai ėjo magistro keliu, tad supratau, kad negaliu atsilikti ir susiradau švietimo vadybos edukologijos magistro studijas Kaune.

Persikėlęs į Kauną išsiuntinėjau gyvenimo aprašymą į visas bendrojo ugdymo ir profesines mokyklas, socializacijos centrus. Po kelių mėnesių gavau kvietimą į darbo pokalbį iš Kauno mechanikos mokyklos. Tada mane pakalbino dabartinis Kautech direktorius Paulius Čepas. Kai vakare sužinojau, kad esu kviečiamas mokytojauti, taip apsidžiaugiau, kad neklausiau nei kiek valandų, nei koks atlyginimas!

Prisimenu savo pirmą klasę: langai apkalti plėvele, patalpa didžiulė, jokio kompiuterio, tik juoda lenta. Bet kai gimnazijos skyriaus vedėja Rita Jakštienė, tuometinė mano mentorė, atrakino klasę ir perdavė raktą, pagalvojau – štai raktas nuo mano klasės! Tuo metu nieko daugiau ir nereikėjo.

Sėkmingai pradėjau ir magistro studijas. Prisimenu milžinišką būrį pretendentų (sąraše ant durų buvo 51 pavardė), o valstybės finansuojamos tik 6 vietos. Skelbiant „laiminguosius“, eilės tvarka mano pavardė buvo trečia. Supratau, kad per daug save nuvertinu.  

Po studijų savo mokykloje papildomai dirbau IT specialistu. Kiek vėliau prisidėjau prie viešųjų pirkimų administravimo, tapau įstaigos Tarybos nariu, koordinavau Mokinių tarybos veiklą. Kuo tik nebuvau! Man tai buvo šansas įvairiapusiškai išbandyti save. Todėl 2016 m. vykstant profesinių mokyklų reorganizacijai, puikiai išmaniau visus vidinius organizacijos procesus. Vis tik turėjau vienintelį tikslą – likti mokytoju. Tad kitos pareigos vis keitėsi, o pamokas pavykdavo išlaikyti. 

Dar vienas posūkis įvyko 2017-aisiais, kai liko laisva pavaduotojos ugdymui vieta. Tada direktorius P. Čepas pasakė: „Dabar būsi tu.“ Kas? „Pavaduotojas ugdymui.“ Kada? „Nuo rytojaus.“ Žemė vėl iš po kojų išslydo. Direktoriaus klausiau, ar leis turėti pamokų – sutiko su sąlyga, kad suderinsiu pareigybes. Taip istorijos pamokų turiu iki šios dienos.

Anksčiau su mokytojais bendravote kaip kolegos, vėliau tapote pavaduotoju. Ar bendravimas pasikeitė? 

Visą gyvenimą mokykloje buvau Tomuku, universitete buvau Tomuku arba Tomeliu. Net ir tapęs pavaduotoju likau Tomukas, Tomelis. Prie to jau pripratau ir turbūt niekada nebeužaugsiu (juokiasi). 

Pradėjęs dirbti mokykloje, buvau jauniausias. Jaučiau gerokai vyresnių kolegų globą, rūpestį, auginimą.  Kai tapau pavaduotoju, jie pasijuto mane užauginę: „Na štai, užaugo mūsų Tomukas ir išėjo.“ Iki šiol jaučiu jų rūpestį. 

Jeigu reikėtų eilės tvarka sudėlioti: istorikas, pedagogas, pavaduotojas ugdymui, – kaip išvardintumėte?

Mokytojas – pirmiausia. Po to dėčiau istoriką. O tada – pavaduotojas ugdymui. Dažnai savęs klausiu: jeigu man lieptų pasirinkti istorijos mokytojo arba pavaduotojo pareigas, nepaisydamas nieko likčiau mokytoju. Galima pagalvoti, kad man smagu kalbėti apie mokytojavimą, nes turiu nedidelį krūvį. Bet iš tiesų net ir tada, kai turėjau didelį krūvį, šis darbas man nebuvo kančia.

Administracinis darbas ir mokytojavimas – tai tarsi šalia esantys du segmentai: kietas ir minkštas. Vienoje pusėje – jokio kūrybiškumo, jokių interpretacijų, kitoje – kūrybiškumas, dinamika, veiksmas.  

Atsigręždamas į pirmuosius mokytojavimo metus, ko sau, kaip pradedančiam mokytojui, palinkėtumėte?

Kad į pamokas ateitų daugiau mokinių. Mokytojavimo pradžioje yra buvę pamokų, kai ateidavo tik vienas mokinys. Ir dirbdavome visą pamoką. Man būtų labai liūdna, jeigu neateitų nė vienas. Todėl sau ir linkiu, kad į mano pamokas mokiniai visada norėtų ateiti. O viso kito nekeisčiau, nieko nedaryčiau kitaip. 

Asmeninio archyvo ir Edgaro Cickevičiaus (dienraštis „Kauno diena“) nuotraukos