Kodėl medicinos studentė sėdo į profesinės mokyklos suolą? Atsakymas nustebins

„Artimieji juokauja, kad turiu daugiau nei 24 valandas per parą“, – šypsosi iššūkius mėgstanti Anetė Kašėtaitė. Penktus metus Lietuvos sveikatos mokslų universitete mediciną studijuojanti mergina ne tik planuoja ateitį medicinoje, dirba Kauno klinikose, sportuoja ir randa laiko draugams. Šiemet jos gyvenime įvyko netikėtas posūkis – įstojusi į profesinę mokyklą Anetė dabar mokosi ir orlaivių mechaniko specialybės.

Ši istorija gerokai praplečia įprastą požiūrį į profesinį mokymą. Profesinė mokykla Anetės gyvenime atsirado ne todėl, kad jai sunkiai sekasi medicinos studijos ar trūksta motyvacijos. Priešingai – mergina nuo mažens kryptingai siekia savo tikslo, o dabar vienu metu mokosi dviejų iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingų specialybių.

Nuo veterinarijos iki širdies chirurgijos

Apie mediciną mergina pradėjo galvoti dar antroje klasėje. Tiesa, tuomet jos mintys sukosi apie gyvūnų gydymą. „Iš pradžių jaučiau polinkį veterinarijai. Kryptingai ėjau šia kryptimi – vasaromis savanoriavau veterinarijos klinikose“, – pasakoja ji. Tačiau dvyliktoje klasėje Anetė suprato norinti rūpintis žmonių sveikata. 

Medikais dirbantys giminaičiai ragino gerai pagalvoti, kaip šią profesiją pavyks suderinti su asmeniniu gyvenimu, šeima, poilsiu. Nors studijos ne pačios lengviausios, kol kas merginai puikiai pavyksta planuoti laiką ir derinti studijas su darbu, poilsiu, pomėgiais bei draugais. Šiuo metu ji svarsto apie širdies ir krūtinės chirurgijos rezidentūrą, o kaip alternatyvą mato darbą skubiosios pagalbos priėmimo skyriuje. 

Svarbiausia – gebėjimas „atrakinti“ žmogų

Medicinoje, pašnekovės įsitikinimu, neužtenka vien gerai išmanyti mokslus. Viena svarbiausių savybių – empatija. „Reikia mokėti prieiti prie kiekvieno paciento, nes ne kiekvienas gali iškart atsiverti gydytojui“, – teigia Anetė.

Praktikos metu ji jau spėjo įsitikinti, kaip skirtingai bendraujama su žmonėmis. Su vienu pacientu galima pajuokauti, su kitu tenka kalbėti rimtai. Su vienu pacientu ryšį pavyksta užmegzti greitai, kitam reikia daugiau laiko. „Kai vizito laikas ribotas, žmogui pažinti lieka vos kelios akimirkos. Empatija yra raktas, padedantis „atrakinti“ žmogų“, – pastebi mergina.

Kita savybė, be kurios ji neišsiverstų, – gebėjimas planuoti laiką. Po paskaitų metu Anetė dirba Kauno klinikose slaugytojo padėjėja, sportuoja, susitinka su draugais ir dar rado laiko naujai profesijai.

„Ieškojome kažko neįprasto“

Anetei ir jos studijų draugei mintis išbandyti profesinį mokymą kilo netikėtoje vietoje – kariuomenėje. Šiemet jos baigė jaunesniųjų karininkų vadų mokymus ir tapo karo medicinos gydytojomis. Kai baigiantis mokslams, stovykloje pradėjo svarstyti, ko imtis toliau, abiejų dėmesį patraukė profesinis mokymas – stereotipinis požiūris į profesines mokyklas jų neatbaidė. Merginų nedomino tradiciškai „moteriškomis“ laikomos specialybės: „Nenorėjome virėjos ar siuvėjos specialybės. Ieškojome kažko neįprasto.“

Kauno technologijų mokymo centro (Kautech) Mechanikos skyriui vadovaujanti Laima Dzedravičienė džiaugiasi, kad beveik kasmet orlaivių mechaniko specialybę pasirenka ne tik vaikinai. Šiemet grupėje mokosi net trys merginos. Be to, pasak vadovės, tarp 24 grupės mokinių šeši jau turi aukštąjį išsilavinimą: keturi yra baigę universitetą, du – kolegiją.

Pasakodama savo istoriją Anetė teigė, kad iš pradžių su drauge svarstė apie suvirintojo specialybę. Vėliau jų dėmesį patraukė Kautech orlaivių mechaniko mokymo programa. Abiem sekasi tikslieji mokslai, traukia aviacija, todėl nusprendė pabandyti. 

„Atrodytų, orlaivių mechanika ir medicina neturi nieko bendra – tai visiškai skirtingos sritys“, – juokiasi Anetė. Būtent šis skirtumas ir sužavėjo. Nauja sritis suteikia galimybę mokytis to, ko iki šiol neteko patirti, išbandyti save kitoje aplinkoje ir įgyti naujų praktinių įgūdžių.

„Niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks, todėl gerai turėti atsarginį planą. Gal kada nors atsibos medicina ir nuspręsiu imtis kitos veiklos. Kol yra galimybių ir jėgų, reikia jas išnaudoti“, – sako ji.

Milimetrų tikslumas gali lemti labai daug

Iš pirmo žvilgsnio medicina ir orlaivių mechanika turi mažai ką bendro. Tačiau Anetė jau atrado svarbią jungtį – abiejose srityse klaidoms vietos nėra.

„Tiek medicinoje, tiek orlaivių mechanikoje reikia begalinio kruopštumo ir pastabumo“, – teigia ji. Vienos pirmųjų praktinių veiklų metu mergina turėjo išimti kniedes. Iš pradžių atrodė, kad darbą atliko gerai ir tvarkingai. Tačiau mokytojas netrukus parodė, ką atliko ne visai tiksliai.

„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad darbą atlieki gerai, bet pasirodo, padarei klaidų, kurias reikia taisyti“, – pirmomis patirtimis dalijasi pašnekovė, pastebėdama, kad nors netikslumas siekė vos porą milimetrų, suprato, kad jo kaina realiame gyvenime gali būti labai didelė.

Medicinoje principas toks pats. Pastabumas, kruopštumas, tikslumas ir atsakingumas čia taip pat būtini. Abiejose srityse nuo darbo kokybės gali priklausyti žmogaus sveikata ar net gyvybė.

„Skiriasi tik tai, kad orlaivių mechaniko darbas dažniausiai lieka nematomas“, – pastebi mergina. Keleivis į lėktuvą įlipa ir retai susimąsto, kiek specialistų darbo reikia tam, kad skrydis būtų saugus. Gydytojas su pacientu susitinka tiesiogiai, o mechaniko darbo rezultatas dažnai lieka tarsi šešėlyje.

„Ar būsime vienintelės merginos?“

Dar vieną stereotipą Anetė paneigia vien tuo, kad pasirinko šią profesiją.

Prieš pradėdamos mokslus Kautech draugės svarstė, ar orlaivių mechanikos klasėje bus vienintelės merginos. Jų nuogąstavimai nepasitvirtino: „Mus pamatę grupiokai reagavo visai ramiai. Ko gero, mokytojai buvo atviresni – džiaugėsi, kad klasėje yra ne viena mergina.“

Apie savo pasirinkimą ji papasakojo ir universiteto kursiokams. Šie į naujieną sureagavo su humoru – esą Anetė jau turi „šių metų nugalėtojos“ titulą.

Kaip pas prezidentą

Anetės dienotvarkė išties įtempta. Rytais – medicinos paskaitos universitete, vakarais – orlaivių mechanikos mokslai Kautech. Tarp jų – darbas, kovos menų treniruotės, susitikimai su draugais, pasiruošimas paskaitoms.

„Rugsėjo pradžioje jau visas mėnesio dienas buvau suplanavusi. Visi juokiasi, kad pas mane prisibelsti reikia kaip pas prezidentą“, – šypsosi mergina. Jos nuomone, didelis krūvis savaime nėra problema, jei tai, ką darai, iš tiesų patinka.

„Atrodo, krūvis didelis, bet ši veikla man patinka, todėl dar labiau motyvuoja, stiprėja entuziazmas“, – svarsto Anetė. 

Galbūt čia slypi atsakymas, kodėl ji vienu metu renkasi dvi tokias skirtingas kryptis. Ji neieško lengviausio kelio. Priešingai – jai įdomu mokytis, išbandyti save ir neapsiriboti viena profesija.

Profesinė mokykla šioje istorijoje tampa ne „planu B“ tiems, kuriems nepavyko įstoti į universitetą, bet dar viena galimybe žmogui, kuris jau studijuoja mediciną, turi aiškių profesinių ambicijų ir vis tiek nori išmokti visiškai naują dalyką.

 

Asmeninio archyvo ir Kautech nuotr.