Dirbtiniam intelektui (DI) skverbiantis į visas žmogaus veiklas, pedagogų bendruomenė kelia esminį klausimą: kaip technologijas paversti pagalbininku, o ne mąstymo pakaitalu? Kauno technologijų mokymo centro Statybos skyriaus profesijos mokytojas Mantas Krasauskas atsakymų į šį klausimą gegužės pradžioje ieškojo Prahoje (Čekija) vykusiuose tarptautiniuose kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Dirbtinio intelekto integravimas į pamokų turinį naudojant kritinį mąstymą“.
Savaitę trukusiuose mokymuose daug dėmesio skirta naujiems DI įrankiams, tačiau dar svarbesnis akcentas teko gebėjimui abejoti, tikrinti informaciją, išlaikyti žmogiškąjį ryšį ir kritinį mąstymą technologijų amžiuje.
DI žengia į klasę kaip aktyvus ugdymo proceso dalyvis, keičiantis nusistovėjusius mokymo metodus. Mokymuose daug dėmesio skirta kritiniam santykiui su DI pateikiama informacija: dalyviai mokėsi jo atsakymus vertinti kaip pradinę versiją, kurią būtina pagrįsti patikimais šaltiniais. Praktinių užsiėmimų metu dalyviai mokėsi atpažinti sistemines dirbtinio intelekto įrankių šališkumo apraiškas ir praktikuoti metakognityvinę refleksiją, aiškindami savo pasirinktus užklausų metodus. Diskusijose akcentuotas atsakingas technologijų naudojimas ugdymo procese.
Mokymuose pristatyti įvairūs dirbtinio intelekto įrankiai, galintys tapti pagalbininkais tiek mokiniams, tiek mokytojams. Vieni jų padeda ruošti pamokas, kiti — kurti užduotis ar pritaikyti mokymosi procesą individualiems poreikiams. Vis dėlto esminė žinutė buvo kita: technologijos negali pakeisti kritinio mąstymo. Mokytojai mokėsi, kaip skatinti mokinius ne aklai pasitikėti informacija, bet analizuoti DI pateikiamą informaciją: ją vertinti ir kelti klausimus.
Pagrindinė kursų pranešėjų žinutė – dirbtinis intelektas negali pakeisti žmogaus gebėjimo mąstyti. Balansas tarp technologijų ir nepriklausomo mąstymo yra būtinas. Todėl svarbu lavinti pažangius kritinio mąstymo įgūdžius ir gebėti atpažinti kryptingas tendencijas intelekto užklausų rezultatuose, kritiškai vertinti DI sugeneruotos informacijos tikslumą ar trūkumus. Ne mažiau svarbus akcentas – mokinių atsparumas technologinei priklausomybei. Šiame procese mokytojui svarbu išmokti kurti grįžtamojo ryšio ciklus, kurie išsaugo žmogaus mentorystę ir užtikrina, kad DI įrankiai remtų, o ne pakeistų sudėtingą ir nepriklausomą mąstymą. šiandien mokytojas yra mentorius, kuris moko technologijas taikyti kaip pagalbą, o ne pakaitalą mąstymui.
Mokymai tapo daugiau nei techninių žinių perdavimo erdve — jie paskatino dalyvius naujai pažvelgti į mokytojo vaidmenį dirbtinio intelekto eroje. Šiandienos mokytojas vis dažniau matomas kaip lyderis, gebantis derinti technologijų galimybes su žmogiškuoju ryšiu, empatija ir kritiniu mąstymu.
